AUSTRIŲ IR ŠKOTIJOS SALŲ VISKIŲ DERINIMO DEGUSTACIJA
 

Tiems, kas nori mane pamatyti ar išgirsti gyvai Vasario 12, Kaune, viskio bare W 1640 vesiu degustaciją apie austrių ir viskio derinimą.

VAKARO MENIU:
- Austrės (Bretanė, Prancūzija, "No.1")
- Bunnahabhain 12 YO (Islay)
- Tobermory 10 YO (Isle of Mull)
- Talisker (Isle of Skye)
- Provenance Caol Ila (Islay)

Į renginį pateksite tik su išankstiniais bilietais, kuriuos galite įsigyti viskio baro darbo metu, KAUNO VISKIO KRAUTUVĖS darbo metu, bei susisiekę telefonu +370 657 53440.

Daugiau informacijos viskio baro W1640 Facebook svetainėje:

https://www.facebook.com/events/1420187244892441/

Iki malonaus!

Povilas

Maišyti viskiai – senieji prieš naujuosius
 

Neseniai turėjau progą paragauti visų žinomus maišytus viskius. Tačiau jie nebuvo visai paprasti ir eiliniai, jie atkeliavo iš praeities – iš ~1980-ųjų. Taigi ragavome Teacher’s, White Horse ir Dimple 12 Year Old išpilstytus prieš apytiksliai 30 ar šiek tiek daugiau metų. Kad būtų įdomiau, juos palyginsime su dabartiniais analogais, nes visi egzistuoja – tiek Teacher‘s, tiek White Horse. Tiesa, trečiojo tokio pat amžiaus rasti nepavyko, todėl lyginsime su Dimple 15 year old. Iš kur kilo noras pamėginti maišytuosius iš praeities, kai aplink tiek daug gerų salyklinių? Tiesiog paprastai – ne kartą girdėjau, kad praeityje gaminti maišyti viskiai buvo geresnės kokybės dėl keleto veiksnių, tame tarpe savyje turėjo ir didesnę salyklinio viskio proporciją. Ant senojo Teacher‘s užpakalinės etiketės netgi galima paskaityti, jog šiame mišinyje salyklinio viskio yra „nemažiau nei 45%”. Taigi paprastuoju eksperimento būdu, palyginsime kaip yra iš tiesų.

Pradedu nuo White Horse – kaip žinia senais laikais į jo sudėtį tikrai įeidavo ir plačiai mėgiamas Lagavulin. Senesnysis tikrai pilnesnio skonio, ir tuo pačiu gerokai delikatesnis. Naujasis labai aromatingas, daug ryškesnės vanilės ir citrusinių natos, juntamas alkoholis. Sunku pasakyti ar laikas butelyje užgesino alkoholio prieskonį ar iš tiesų senesniojo salyklinio proporcija mišinyje didesnė. Tačiau man senesnė versija patiko gerokai labiau. Jį pasirinkčiau mieliau, negu kai kuriuos ragautuosius salyklinius.

Sulyginus Teacher‘s maišytuosius – skirtumas dar didesnis. Senesnis patiko dar labiau nei White Horse, o naujasis – dar blogiau. Senojo aromatas irgi daug mažiau intensyvus, tačiau gilesnis, galima pajusti daugiau natų. Tuo tarpu dabartinis Teacher‘s tiesiog smogia sintetine vanile ir karamele, dėl to sunku užuosti kitas natas.

Dimple atveju turime gerokai pabrandintus viskius – 12 ir 15 metų, lyginant su prieš tai ragautais (tikėtina) 3 metų viskiais. Skirtumas mažesnis – abu tikrai visai šaunūs. Visgi senesnysis, nors ir mažesnio amžiaus tampa mano šio vakaro favoritu. Tos malonios medaus, medžio ir prieskonių bei prinokusių vaisių natos mane paperka. Naujoji versija mažiau natūrali, daug saldesnė, daugiau juntamas alkoholis.

Trumpai apibendrinant – visų trijų dvikovų atveju man labiau patiko senesnieji „variantai“. Tikiu, kad kažkam patiktų kitaip. Žinoma, maišytieji tik unikalumu tiek išraiškingumu nusileidžia salykliniams viskiams. Ir jeigu tai laikyti tendencija, ji man nepatinka. Visgi akivaizdu, kad tam tikri pokyčiai vyksta ir butelyje, ne tik statinėje. Nei viename iš senųjų taip nesijautė alkoholis kaip jų palikuonių atveju.

Jokiu būdu nesu praeities idealizuotojas. Labiau tikiu cikliškumais. Šiuo metu viskis yra ant bangos, jo paklausa neretai viršija ką gamintojai gali pasiūlyti. Salyklinių viskių pasaulyje matome daug naujų leidimų vis jaunesnių viskių arba išvis be amžiaus nuorodos. Natūralu, kad ir maišyti viskiai dėl kiekio trūkumo tampa vis mažiau išraiškingesni, kad gebėti patenkinti pasiūlą. O mes, viskio mėgėjai, aistruoliai, geek‘ai, ar kaip bepavadintum, laukiame, kol ši banga nuslūgs ir viskis atgaus kvėpavimą. Ir gamintojai vėl galės pasiūlyti įvairaus amžiaus viskio už prieinamą kainą. Kita vertus, džiaugiuosi, kad salyklinių viskių paklausa nuolat auga – žmonės vis dažniau renkasi geresnio, bet mažiau.

Mėginukai iš Whisky-Fässle
 

Balandžio mėnesį iš Whisky-Fässle gavau keletą mėginukų. Deja, tik dabar juos ragauju, vejuosi. Juk geram viskiui niekada nevėlu, ar ne? Siuntinuke nudžiugino ne tik jų 2013 pradžios leidimai, tačiau ir anksčiau išleistas Bowmore (2010) ir Littlemill - jau senokai nebegaminamas Lowlanderis!. Didelis dėkui Jens Unterweger – tikrai šaunus vyrukas. Be to, nors ir nedaug esu ragavęs mėginukų iš Whisky-Fässle, neteko ragauti nei vieno labai prasto. Tie vokiečių pilstytojai (TWA, Malts of Scotland, Whisky Doris) man tikrai daro gerą įspūdį! Ok, gana šlovinimo. Tuoj pat ragausiu Glen Grant 1992/2013, Littlemill 1988/2012, Bunnahabhain 1990/2013, Bowmore 1993/2010 ir Ledaig 2005/2013. Tokia eilės tvarka ir ragausiu, kai baigsiu, bus aišku, ar teisingai susirikiavau.

Pradedu nuo Glen Grant 20 Year Old 1992 – 20 metų brandintas ex-burbono statinėje (hogshead), etiketė su antyte. Švarus, žoliškas ir prieskoningas aromatas ir tvirtas skonis vėl pagrindžia mano nuomonę, kad šios daryklos viskiai turi pakankamai jėgos ir itin gerai tinkami ilgam brandinimui. Gaila, neturiu jokio Caperdonich palyginimui – ši darykla laikyta „seserimi“ Glen Grant daryklai. Jos stovėjo šalia ir buvo legenda, jo tarp jų ėjo vamzdis, kuriuo tekėjo viskis ir visi aplinkiniai gyventojai eidavo ten pasivaišinti. Grįžtant prie viskio - šis tvirtas, švarus ir malonus ragauti. Turi viską ko reikia būti tiesiog paprastu, „tikru viskiu“, kai nusibosta šeriniai monstrai ar jauni dūminukai.

Nekantraudamas keliauju prie savo senos simpatijos – Littlemill 23 year old. Šis brandintas chereso statinėje. Simboliška – tai mano 300-tasis aprašytas viskis (su kėlimu į blog‘ą tikrai atsilieku), nuo to laiko, kai pradėjau vesti užrašus ką ragauju.  Tai pirmas mano ragaujamas chereso statinėje brandintas Littlemill. Ir tikrai puikus – aromatas pilnas ir vaisiškų natų, kurios dera su medžio, odos, tabako natomis. Vienas iš wow viskių – galima lėtai mėgautis ir ilgai džiaugtis aromato puokšte. Gaila, kad turiu tik mėginuką. Mielai pasidalinčiau su draugais.

Keliauju prie kito - Bunnahabhain 22 year old 1990, brandinto irgi chereso statinėje. Su tokiais Bunna esu susidūręs ir juos tikrai mėgstu, todėl nustebinti bus sunkiau. Šio stiprumas identiškas ragautajam Glen Grant (nieko nesakantis faktas). Tai 15-as mano ragaujamas Bunna (dar vienas nieko nesakantis faktas apart to, kiek mažai šios daryklos viskių įkėliau į blog‘ą – pažadu pasitasyti!). Ką gi – aromatas jau kitoks nei prieš tai ragautojo. Juntamas jūriškas charakteris ir ryškios riešutų natos. Dar vienas puikus šerinis Bunnahabhain. Nedaug ragavau jų prastų – šios daryklos žaliava ir chereso statinės – užtikrintas derinys. Visgi dar jaučiu Littlemill efektą, nors ir pastarasis – tikrai šaunus viskis.

Šiandien jau sunku stebinti – kol kas visi viskiai labai geros kokybės. Bowmore – ne išimtis. Šis, tikrai skonio reikalas. Gerąja prasme – tokio švaraus skonio Bowmore senokai neragavau, o gal neragau išvis. Šiek tiek primena Bowmore Tempest, kuriuos laikau labai puikiais. Šis patinka dar labiau. Švarus jūriško charakterio, salsvos durpės ir pipirų derinys.

Paskutiniam likusiam Ledaig – iššūkis. 7-ių metų viskis visgi. Aromate tikrai galima pajusti jauną amžių, tuo tarpu su skoniu viskas gerai. Jaunas dūminis viskis, su gerai derančiomis durpės ir pipirų natomis, dar kartą įrodo, kad dūminiam viskiui gana jaunas amžius nėra problema, greičiau atvirkščiai.

Apibrendrinant, nežinau ar specialiai gavau visus gerus viskius, ar Whisky-Fässle tikrai išrankūs pilstymams, tačiau šiuo ragavimo vakaru esu itin patenkintas.

Atostogos baigėsi arba vieno prarasto viskio istorija
 

Pagaliau, mano normaliai trumpos arba pakankamai ilgos atostogos baigėsi ir vėl išvysite www.whisky-bros.lt straipsnius ir naujus viskio aprašus! Tuo ir džiaugiuosi.

Tačiau yra ir kitokia žinia - viena liūdniausių kada nors man nutikusių istorijų, susijusių su viskiu (laimei, niekad nesu turėjęs tikrai liūdnų istorijų dėl viskio). Grįžtant namo, oro uosto (ne ES šalies) 'duty free' įsigijau visai įdomų egzempliorių - Tullamore Dew Single Malt 12yo Sherry finish. Kadangi turėjome persėdimą aktyviausiame Lietuvos oro uoste Rygoje, dar perklausiau ar neatims 'transferio' metu. Mergaitė pasakė, kad įpakuos į tą spec. plėvelę ir tikrai niekas neatims. Nagi nagi.. atvykstame į Rygą, ten einam tranzitu, ir iš manęs ponuliai prie daiktų kontrolės tą butelaitį išprašo, maloniai paaiškindami, kad buteliai, net ir tam 'užsealintam' celofane, pirkti ne ES oro uostuose, nepraleidžiami. Gavau pasiūlymą kokiu tai stebuklingu būdu išsižvejoti savo lagaminą, grįžti atgal, įsidėti viskį ten ir persichekinti iš naujo (kas jau ir su AirBaltic kainuoja pinigą, šiuo atveju, pusė butelio vertės). Ankstyvo skrydžio nuovargio palaužtas, nusprendžiau pasiduoti ir prie mano akių butelis (net nepradarytas!) buvo įmestas į kažkokią šiukšliadėžę. Kadangi oro uosto darbuotojas buvo mandagus, vos susilaikiau nuo noro pasiūlyti tą viskį įsigyti iš manęs, arba bent jau pasiimti namo, kad tas nenukeliautų į viskių rojų tiesiai iš šiukšliadėžės, nesuteikęs niekam dvasinio džiaugsmo. Na, kita vertus gal gatvės ar sąvartyno gyventojai pasimėgaus kažkuo sau neįprastu.

Taigi, įspėju visus viskio draugus europiečius (kaip kitur yra, nežinau) - jeigu turite skrydį su persėdimu ir  pradedat kelionę namo ne Europos Sąjungoj, geriau susilaikykite nuo pirkinio. Tai padarykite oro uoste ES teritorijoje.

Yra ir kitas geras dalykas - nuotaiką praskaidrino tai, kad dar prieš atostogas padariau arbatų užsakymą tiesiai iš Kinijos – jos atvyko sveikos ir laimingos. Galbūt, jeigu bus norinčių, pamėginsiu pateikti kelių arbatos rūšių aprašų bei degustacijų. Geras gėrimas, nesvarbu ar tai viskis ar arbata, vis tiek yra geras gėrimas.

3 Caol Ila (nepriklausomų pilstymų)
 

Kai parsisiunčiau keletą mėginukų iš Archives (tai yra duomenų bazės ir e-parduotuvės Whiskybase pilstoma serija) pilstymo, labai knietėjo paragauti ne tik senų egzempliorių, kuriuos įsigijau, tačiau ir daugelio gerai vertinamų Caol Ila. Kad būtų smagiau, radau dar vieną mėginuką – kito nepriklausomo pilstytojo Mackillops. Šįkart pradėsiu nuo seniausiojo, nes šis silpniausias (visi viskiai mano džiaugsmui – cask strength).  Taigi, ragauju Caol Ila 1982 (Archives), Caol Ila 1990 (Archives) ir Caol Ila 17 Year Old 1990 Sherrywood (Mackillops). Įdomu tai, kad pastarieji du yra vienodo stiprumo (56,3%), nors tikrai abu ne iš tos pačios statinės, be to skirtingo amžiaus.

Pradedu nuo seniausio, silpniausio stiprumu, Caol Ila 1982, 30 metų amžiaus. Nustebina tiek savo aromatu, tiek skoniu – tipiškas citriniškas ir pipiriškas sūrokas charakteris papildomas maloniomis vaisių natomis. Labai delikatus ir vertas laiko ir dėmesio. Mėgaujuosi ilgai ir neskubėdamas(teturiu jo mažiau nei 20ml!).

Kitas, Caol Ila 1990 (Archives), kiek jaunesnis, panašus charakteriu. Tačiau jau neberandu vaisiškumo. Gerokai daugiau druskos, jūriškumo charakterio. Taip pat sūdytos žuvies, ančiuvių natos. Žinau, kas mėgsta tokias “druskos bombas” ir beje ne vieną tokį draugą turiu.

Čiupkime trečiąjį ir tikėkimės įvairovės – visgi turime chereso statinę. Nors stiprumas identiškas prieš tai ragautam – šis labiau badosi savo stiprumu. Duodame laiko. Apart to, kad šiek tiek užčiuopiau riešutiškumo aromate, chereso statinės brandinimo savybių nepajutau. Davus pakankamai laiko ir šiek tiek vandens, šis viskis pražydo kaip tipinis Caol Ila – su savo druskingumu ir citrinos natomis.

Gal per mažai viskio išragavau (manau apie 500, o su užrašais esu ties 300 riba),kad daryčiau apibendrinančias išvadas, tačiau kiek ragavau Caol Ila, patirtis leidžia daryti išvadas, kad vidutinio amžiaus (sakykime, 18-29m.) viskiui iš šios daryklos būdingas galingas sūrumas ir dažnai citrusinių natos šalia. Jeigu norisi daugiau dūmo, verta rinktis jaunesnius. Jeigu norisi įdomumo, taip pat vaisiškų natų, verta ieškoti senesniųjų. Gaivus vaisiškumas su puikiai išreikštomis citrinos natomis pas Caol Ila 1982 mane tikrai užbūrė.